Nieko nėra amžino. Nieko nebuvo ir nebus amžino. - inkščiu sau. Nėra, nebuvo , nebus.
Viskas laikina. Tu laikina. Problemos laikinos. Meilė laikina. Gyvenimas laikinas . Viskas. Laikina.
Ir toliau žliumbiu.
Dieve Dieve, kiek tam gyvenime mano problemų ir kiek daug jų neturi atsakymų. Guliu lovoj ir jaučiuosi tiesiogine dvasine daržove - liūdesys ir bejėgiškumas beveik viską šiandien jau išgraužė, tokia tuščia jaučiuosi. Dvylikapirštės žarnos ir tos nejaučiu. Nežinau ar jausdavau.
Vakar gatves ir žvilgsnius susišlavusi fatališka moteris, deivė ir gražiausioji šiandien trokšta tik vieno - numirti. Virvės, nors tos tvirtos, kad galėtų pasikarti.
Netvirti santykiai. Netvirti ir kiauri vonios vamždžiai. Šlapios akys, šlapios vonios grindys. Betkada nutruksiantys santykiai, betkada paleisiantys vamždžiai. Viskas pasmerkta. Aš pasmerkta.
Guliu savam kokone ir nebenoriu egzistuoti. Laikas ir erdvė man nepadeda, niekas nenunešs į nors kiek geresnes platybes.
Ir čia padės tik viena, - rytas už vakarą protingesnis.
Jei tik jo sulauksim
Skaitau savo pačios tekstus 2022 metais ir suprantu, kad prieš 4 metus, kaip ir dabar - “aš pasmerkta”. Na ir tegu eina nax! Tiek jau to
Kol draugai ir pažįstami ima laužyt sau galvas ką dovanoti savo brangiausiajai ar mieliausiajam, aš tvirtai žinau,kad lygiai 20 kartą “Valentynkę” praleisiu viena, žiūrėdama filmą ir valgydama ilgą “Milka” šokoladą. Tikrai žinau, kam jau teks pagelbėt renkant paskutinę sekundę dovaną, kam reiks pakuždėt kokios ten rožės jai patinka, o kam kokie saldainiai. Ir taip visus išlydėjusi, marškinių apykaklę pataisiusi, kaklaraiščius išrinkusi ir damoms pėdkelnes nupirkusi, prisėsiu sau viena. Tai kaip taip išeina metai iš metų?
O man išeina. Dvidešimtą kartą! Ne, o jeigu rimtai, dabar žurnalai ir internetiniai straipsniai groja odes frazei “jei nori kitą mylėt, reikia, visų pirma, įsimylėti save ”. Ir aš to neneigiu, tiesiog karts nuo karto ima atrodyt, jog taip sulimpam su tuo nusistatymu, kad AŠ esu viskas, aš aš ir aš savo likimo kalvis, kol galiausiai imam ir pasiliekam su savim vienumoj baksnodami save už kiekvieną klaidą dėl kurios pasak mūsų pačių, kas nors kitas tikrai negali mylėt ir reikia jas skubiai taisyt. Na arba kaip madinga sakyti - tobulinti save, o ištaisius pamilti.. Ir kaip bebūtų nekeista, aš esu visos šitos idėjos šalininkė, lėtai save prigaunanti prie panašių teiginikų: 1. Jei numesiu 5 kilogramus, jis tikrai mane mylės, o jei persidažysiu plaukus - garantuota sėkmė darbe; 2. oj neklausk, mano bjaurus charachteris, tai nesusitvarko niekas ; 3. nu nelaikas dabar, man va, mokslai, darbas, ten į sporto klubą dabar einu, keliauju (nors žirmūnai - šeškinė - fabai, tikriausiai nėra labai tolimos kelionės); 4. nu kad man nereik, jau kiek laiko aš viena, įpratau ir gerai žinok 5. aš per sena jau ten suktis, pažindintis, aiškintis.. ; ir visi kiti genialūs “atmazai” kuriuos kartoju diena iš dienos, vis kitokiom personom, kuždu į vis kitas ausis ir vietoj “labas” tariu vos atsikėlus. Paradoksas, kad į kiekvieną mano pasiteisinimą kodėl aš vieniša, žmonės atsako “o tai nenori šeimos? nenori būt kaip tavo šeima? tėvai?”. Esmė tame, kad ne, nenoriu, bet jau esu. Tėtės mano gyvenime nebuvo, ir apskritai paskutinis ir vienintelis prisiminimas apie tėvą - tai kai prisirinkę žemuogių vėrėm jas an smilgos, o po to tėtė užrišo mazgą ir tai buvo mano apyrankė, kas tikriausiai yra banaliai genialu. O tai buvo prieš gerus 17 metų, nes po to viskas perėjo ant mamos pečių - vaikai, darbai, namai ir apskritai visi įmanomi kampai laikėsi ant jos, tai taip ir suaugau su ta mintim,kad stipriai moteriai nereikia vyro. Jokio. Santechnika, grožis, mechanika ir sodas - viską įmanoma pačiai. Taip, kad garbanot plaukus su tiesintuvu ar glaistyt sienas niekada nebuvo problema, visa tai išmokė arba Ji arba dėdės iš Youtube su savo klasiškais patarimais, konsultantai Senukuose, vairavimo instruktoriai, seneliai kaime. Bet niekas artimas. Niekada. Todėl mano filosofiją lydėjo arba vis dar lydi tvirtos moters sindromas.
Ir kai sudedi jau antros prigimties nuostatą, jog tau nereikia vyro bei idėją, kad pirmasiausia turi mylėt save, gauni žiauriai ameizing milenial smoothe`į - štai tu vieniša, bet tau ir nereikia to vyro, nes tu pati stipri, plius pilna kampų kuriuos tikrai reikia nugludint, o tai lemta padaryti tik tau. Išmokti ispaniškai, trigonometrinių funkcijų pagrindus žinot, antakius išsipešiot, pilvo presą įsigyt ir jogą lankyt, perskaityt visą Nyčės filosofiją, uždirbti milijoną ir turėti tą holivudo vertą šypseną. Labai gaila, jog tokios idėjos dažniausiai nueina šuniui ant uodegos, nes metai iš metų neišmokai tos ispanų kalbos - galbūt todėl tu vieniša? Tačiau atsakymas kur kas giliau - pati kimbi prie tokių smulkmenų ir menkniekių, kurių, beje, atsiranda naujesnių vos vieną iš tokių trūkumų pašalinus. Užburtas ratas - toks smulkmeniškumas, ieškojimas pasiteisinimo kodėl negali prisileisti kitų, tas gebėjimas būti vienai, tempti viską pačiai…ir dar kiekviena antraštė šaukianti, jog turi mylėti save prieš įsimylint, kitaip tu bevertė - ką jam duosi? kaip tu jį mylėsi, jei kiekvieną rytą pažvelgus į save matai vis naują žilą plauką ir su kiekvienu vis kitokį trūkumą? Nieko. Visiškai nieko…bandai įsimylėti save, šypsotis, sportuoti, gaminti ir užsiimti meditacija, viskuo kas madinga nuo feisbuko iki instagramo, bet kartais tiesiog niekas nepadeda.. Ta siena kuri skiria tave ir meilę yra tokia didelė, pripildyta tų smulkių trūkumų, kad jos perlipti viena nebegali.
Viskas yra gerai, jeigu prisvilini blynus, pramiegi pirmą paskaitą, nemoki ispaniškai, priaugi tris kilus, nepatinka joga ar pasakai nejuokingą bajerį nelaiku ir ne vietoj. Tai ne priežastis nemylėt savęs ar kito, tai ne priežastis neleist kitam tavęs mylėt. Gyvenimas ryškiai per trumpas, kad tie maži trūkumai kuriuos atrandi beieškodama savęs trukdytų mylėti, įsimylėti ir prisileisti kitus.
Dabar klausiat kaip aš ir ta vieniša vasario keturioliktoji? Žinoma, raudonos spalvos perteklius,lipnios širdutės išdėstytos ant gatvės stulpų ir penki filmai kuriuose yra žodžių junginys tikra meilė, vasario 14-ąją paverčia dar viena diena, kai tiesiog nori ant visų rėkti bei turėt teisę su pliauska trinktelt per makaulę. Bet aš ją išgyvensiu, kaip ir pastarąsias 19 valentino dienų, kurios buvo tokios pačios vienišos, šokoladuotos ir greičiausiai šūdinos. Išgyvensit ir jūs, tik nesikabinkit prie savęs dėl menkniekių, nesumaišykit jų su gebėjimu mylėt, nesakykit,kad jum nieko nereikia. Nes visi dabar skaitantys kažkur net ir labai giliai, net ir puse procento tikrai esat įsimylėję, o jei vis dar sakot,kad ne, neesat - tikriausiai perskaitykit dar kartą visą tekstą.
Jei pirmąjį tekstą rašiau paskubomis ir vienu kartu (kurį rasit va čia http://purpulewilderness.tumblr.com/post/170914104121/visa-tiesa-apie-gap-year ) tiesiog taip ėmiau ir parašiau, per penkiolika minučių, grubiai nupasakojau savo istoriją ir kaip viskas prasidėjo, o vat antrą tekstą mintyse turėjau jau mėnesį, bet sudėliot taip ir neišeina. Gal ir dabar neišeis.
Tačiau grįžkim, kas nutiko per du mėnesius? Kaip ir daug, kaip ir nieko, bet supratimas apie tą gap`ą atėjo dar gilesnis ir tikrai nekartočiau šių metų, kodėl? papsakosiu paprastai.
Grįšit į savo mažus miestus, į savo mažus namus ir į mažą pasaulį, tikėsitės,kad kažkas lauks ir kažkam rūpės. Jei rimtai, tai niekam, draugai studijuos, darbuose niekas jum nemeilikaus ir per daug nesistengs susipažint, išklausyt ir suprast. Galų gale imsit gyvent savaitgaliais,kai kas nors pas jus parvažiuos, kai turėsit su kuo pasikalbėt, pasiguost…bet dažniausiai tai niekas neturėjus jums laiko, nes sesija ir visas naujas gyvenimas. O tada imsit ristis į juodą duobę, penktadienis-sekmadienis, šiek tiek išsiblaivymo penkioms dienoms ir vėl tos pačios stotelės tik kitu laiku, kitą penktadienį, ašaros jei neturit su kuo pasikalbėt šeštadienį ir ilgi tekstai sekmadieniais, kai niekas nesupras nei jūsų nei kam rūpės, ką ten postringaujat. Tegu, velniop. Jei kadanors gyvenime atrodė,kad mielai prisidėtumėt dar 2 valandas prie paros, tai užsiėmę būtumėt visas 26 įmanomas valandas, dabar turit visą pasaulio laiką. Visas 24, tik dabar beprasmes valandas, kai nieko neturit, tik save. Save išklausyti, linksminti, mokyti…realiau degraduoti. Iš principo, laikas jau toks dalykas,kad arba jo trūksta, arba jis ima tave ėsti. Trūksta tada kai tau jo velniškai reikia, o ėda tada kai jo turi. Laikas pati bjauriausia valiuta, nes ji nesugrįš ir visas tas periodas, kurio metu gulėjot kominis an kilimo ir mąstėt, kodėl būtent aš to nusipelniau, kodėl aš niekam nereikalingas ir googlinot liūdnas dainas, kurių klausėt 7 klasėj… tai nebesugrįį. Viskas liūdna tada, kai neturi veiklos, taigi gap`ą reikia imt tik tokiu atvėju, jei matai viziją ką darysi su laiku, kitaip tai velniškai daug kainuos. Ir ne tik nervų.
Be to, tie metai žiauriai brangus dalykas. Jei ėsat užliūliuoti gražių pasakojimų, kaip žmonės keliauja po Balį ir mėgaujasi Kalifornijos paplūdimiais, saulę palydi Australijoje, turiu klausimą - o kiek ten sutaupei banke, kojinėj po lova ir kiek duos mama? Nes viskas yra pinigiai. Ir laikas, bet apie laiką jau žinot. Reikia tam pinigų,kad ir ką bedarytumėt, net jei planuojat apvažiuot Lietuvą dviračiu penkis kartus. Vistiek kainuos, nes laikas visada kainuoja pingius, taigi jei imsit, pasiruoškit. Dirbkit per 3 darbus, lėkit vasarai pas tetą į uk`us, nes gap`as ne tik kainuos dvi išsiblaivymo paras, šimtą vakarų liūdint, bet laisvai ir kelis ženklus ant popieriaus simbolizuojančią sumą.
Tačiau pamirškim liūdnus mokymus ir statistiką. Ėmė ir mistiškai įtraukė mane į vieną projektą, kurio esmė ieškoti savęs. Iš pradžių viena burnos pusę prašiepusi sutikau, pasityčiot tiesiog, nes save aš pažystu ir nereikia man čia šitų cirkų. Bet tiesa pasakius, radau nemažai protingų žmonių, kurie bent patarė ir papasakojo savo istorijas, kurių tuo metu gyvenant tarp savaitgalių ir vegetuojant paprastomis dienomis reikėjo. Pavyzdžių, patarimų ir paprasčiausių sprendimų, dar šiek tiek psichologijos ir realybės. Galų gale aš nenustojau gydytis, kad ir kokiu velniu sergu, ligoninė vėl tapo dažna apsilankymų vieta, o geriausia gydytoja - drauge kuriai išsipasakoju.
Ir jei praeitą kartą aš sakiau,kad parvažiavau vykdyti reavoliucijos, bet ji nevyko, aš ryškiai suklydau. Visi tie žmonės iš paskutinės pastraipos ir buvo maža reavoliucija, kuri suteikė spyrį atsikelti iš lovos ir prasiblaivyti nuo savo pačios minčių. Dabar matau ką turėčiau daryti ir gyvenu nebe savaitgaliais. Reavoliucija vyksta, kiekvieną sekundę ir su kiekvienu jūsų pasirinkimu. Jūs ir patys esat reavoliucija, energija ir galimybių šūsnis, tik tuo naudokitės, nebebijokit.
Antro gap`o nebekartočiau, nes man jo nereikia. Kita vertus, aš jo nebeištverčiau, nes tiek visko teko patirti ir tiek kartų buvau tarp išprotėjimo ir sveiko proto ribos,kad nebegaliu net suskaičiuoti ar sugalvoti matematinės formulės. O jūs dar kartą nebijokit, darykit ir keliaukit link savo tikslo. Tik išlikit ta reavolucija.
🌞Jurga Ivanauskaitė (1961.11.14 - 2008.02.17) - Lithuanian writer, poet, painter, born on this day in 1961. Happy birthday to the coolest, punkest cat aunt in Lithuanian history!🌞
Realiai tai apie du mėnesius nieko doro neparašiau, nes viskas buvo taip įdomiai : bėgimas - relaksas - bėgimas. O toliau velniai žino kaip bus. Trumpas update'as - esu kol kas labai labai geram ir gražiam gyvenimo momente, galbūt čia ne tas atvėjis kai gyveni tokiam fainam burbule. Jaučiu šiek tiek azarto kas rytą ir kas dar įdomiau - norą gyventi. Pastarasis mane lankė seniai, kokioj 10 klasėj, tai plius minus prieš 6 suknistus metus. Tas momentas, kai nenori apsiverkt kiekvieną akimirką ir kai esi ištikrųjų patenkinta vėlai vakare galvą dėdama ant pagalvės, o ryte kildama iš sapnų. Viskas apskritai kaip sapnas, gal tikrai atėjo ta akimirka kai visos depresijos pasibaigė, išsilakstė ir dabar pagaliau aš jum visiem parodysiu?
Arba tiesiog išmokau būti su savimi, pagaliau nebeieškoti pasitenkinimo bei pripažinimo kitų glėbyje ar kokiam geram žody. Gal išmokau ir nebeimti visko taip giliai į širdį, kuri dažnai pasidarydavo visokio brudo persmelkta ir sunki nuo viso balagano.
Šiemet kad jau ir kokie metai, kol kas labai labai daug iššūkių, keletas jau buvo - studijų praktika, šioks toks išlipimas iš tos kvadratinės rutinos, kai nieko daugiau nematai išskyrus auditorijų duris ir kursiokų veidus. Gal todėl, kad buvo nemažai kūrybos ir mano creative ass pagaliau pabudo viduj ir dabar kaip horoskopų žvaigždynas valdo visą mano gyvastį.
Sekantis iššūkis kurio laukiu - nuotykis Rygoj, jeigu žinoma dar važiuosim. O po jo ir OPEN HOUSE VILNIUS, kuriam aš viena iš savanorių mentorių. Pastatai mane žavėjo, tai gal čia ta neišsipildžiusi architechtūrinė svajonė ir lenda.
tai tiek. Kvėpuokit.
update šitam tekstui :
į rygą nevarom, pusė pinigų už kelionę čiuju balon (ne čiuju, o tikrai taip)
studijos online, taip kad matau max savo snukį ir iš vis nebeskiriu kokia čia diena trečiadienis ar sekmadienis
su ohv tai nebežinau kaip bus, nes viskas liepos 11-12, o aš darboholikė ir tikriausiai dienom naktim dirbsiu
BET NEPRARANDU VAIBELIO, viskas turi būt gerai, išgyvenau vidinius zapadlo ir pizdec, išgyvensim kartu ir šitą jovalą.
Realiai tai apie du mėnesius nieko doro neparašiau, nes viskas buvo taip įdomiai : bėgimas - relaksas - bėgimas. O toliau velniai žino kaip bus. Trumpas update'as - esu kol kas labai labai geram ir gražiam gyvenimo momente, galbūt čia ne tas atvėjis kai gyveni tokiam fainam burbule. Jaučiu šiek tiek azarto kas rytą ir kas dar įdomiau - norą gyventi. Pastarasis mane lankė seniai, kokioj 10 klasėj, tai plius minus prieš 6 suknistus metus. Tas momentas, kai nenori apsiverkt kiekvieną akimirką ir kai esi ištikrųjų patenkinta vėlai vakare galvą dėdama ant pagalvės, o ryte kildama iš sapnų. Viskas apskritai kaip sapnas, gal tikrai atėjo ta akimirka kai visos depresijos pasibaigė, išsilakstė ir dabar pagaliau aš jum visiem parodysiu?
Arba tiesiog išmokau būti su savimi, pagaliau nebeieškoti pasitenkinimo bei pripažinimo kitų glėbyje ar kokiam geram žody. Gal išmokau ir nebeimti visko taip giliai į širdį, kuri dažnai pasidarydavo visokio brudo persmelkta ir sunki nuo viso balagano.
Šiemet kad jau ir kokie metai, kol kas labai labai daug iššūkių, keletas jau buvo - studijų praktika, šioks toks išlipimas iš tos kvadratinės rutinos, kai nieko daugiau nematai išskyrus auditorijų duris ir kursiokų veidus. Gal todėl, kad buvo nemažai kūrybos ir mano creative ass pagaliau pabudo viduj ir dabar kaip horoskopų žvaigždynas valdo visą mano gyvastį.
Sekantis iššūkis kurio laukiu - nuotykis Rygoj, jeigu žinoma dar važiuosim. O po jo ir OPEN HOUSE VILNIUS, kuriam aš viena iš savanorių mentorių. Pastatai mane žavėjo, tai gal čia ta neišsipildžiusi architechtūrinė svajonė ir lenda.
tai tiek. Kvėpuokit.
